Ši istorija apie merginą, kurios kūryba yra itin paslaptinga ir užburianti. Tai istorija apie dailininkę, kuri įkvėpimą atranda net ir modelio darbe. Susipažinkim!
Raminta — neeilinių išvaizdos bruožų mergina, todėl gatvėje praėjus pro ją norisi atsisukti, o pamačius jaunos dailininkės piešinius visai nesunku atskirti jos braižą, bet pradėkime nuo pradžių.
Asmeninė Ramintos nuotr.
Raminta Juozapavičiūtė yra kilusi iš Šiaulių, ten gyveno ir mokėsi, tačiau mergina Šiauliuose visada jausdavosi svetima, kadangi jai būdavo sunku rasti bendraminčių. Nuo pat vaikystės Raminta skaitydavo tiek, kad knygas galėdavo drąsiai vadinti savo geriausiomis draugėmis, kadangi diena iš dienos iš rankų nepaleisdavo knygų. Mergina pripažįsta, kad šiuo metu laiko knygoms atrasti vis sunkiau, tačiau ji visada turi skaitomą knygą, o pabaigusi skaityti į rankas iš karto pasiima naują knygą. Ko gero, būtent šis pomėgis skaityti ir suformulavo Ramintos požiūrį į pasaulį, įsitikinimus ir suteikė itin daug žinių. Mėgstamiausi merginos lietuviai autoriai yra Jurga Ivanauskaitė ir Ričardas Gavelis.
Dar viena Ramintos aistra — muzika. Kaip teigia pati Raminta: „Daug domiuosi muzika. Vis ieškau naujų atlikėjų, stilių. Aš kaip ir visi, turėjau įvairių muzikinių „fazių“, todėl dabar turbūt galėčiau įvardinti bet kokio muzikinio žanro mėgstamą atlikėją. Dažniausiai muziką renkuosi pagal jausmą, atmosferą, kuri būtų man artima, tad nesikliauju vien tik žanrais. Vis dėl to vieni mėgstamiausių – melodiški eksperimentavimai folk, neofolk žanrais, psichodelika, post punk’as, dream pops’as ir kažkoks jų mišinys. Didelę mano laisvalaikio dalį užima lankymasis koncertuose. Mėgstu išgirsti naujas grupes, o koncertų atmosfera visada mane nuneša į kitus pasaulius, garsais, šviesomis, judesiu, žmonėmis.“
Gyvendama Šiauliuose ir savęs negalėdama juose atrasti, Raminta buvo tvirtai nusprendusi, kad po mokyklos baigimo stos į Vilniaus dailės akademiją Vilniuje. Taigi, baigusi mokyklą Raminta įstojo į Vilniaus dailės akademiją, Grafiką.
Asmeninė Ramintos nuotr.
„Studijavau Grafikos bakalaurą. Studijomis nesigailiu, mat akademija buvo mano langas į Vilnių ir meną. Gyvendama Šiauliuose jaučiausi labai ribojama aplinkos, tad Vilniuje tikrai atsirado daugiau laisvės ir galimybių. Nors vyrauja įvairios nuomonės apie šią akademiją, aš nemanau, kad akademija kažkaip specialiai „riboja“ studentus. Labai priklauso nuo pačių žmonių, nes ką veikti šiose studijose tikrai yra. Atvirkščiai, pastebėdavau, kad dauguma studentų, dažnai net nepasinaudoja visomis akademijos teikiamomis galimybėmis, pavyzdžiui, spaustuvės ar panašiai, dažnai būna pustuštės ir staiga „atgija“ tik prieš peržiūras. Tačiau, lyginant su Vakarų Europos meno mokymo įstaigomis, akademija, mano nuomone, turi nemažai senamadiškumo, kas galbūt ir gali riboti studentus.“
Ko gero, kiekvienas esame į rankas pasiėmę pieštuką ir pabandę piešti, ne tik per dailės pamokas. Piešimas — savotiškas atsipalaidavimo, susikaupimo, nusiraminimo būdas. Raminta sakosi, kad piešė tiek, kiek save prisimena, tai yra, piešti pradėjo dar būdama visai maža ir piešti nebesustojo. „Vienu metu, piešimas buvo mokymasis pažinti pasaulį, vėliau — pabėgimas nuo realybės. Dabar piešimas man savotiška magijos forma ir vėlgi — bandymas suvokti pasaulį. Šiuo metu man maloniau piešti tada, kai jaučiu norą piešti, o ne tada, kai kūryba ir piešimas tampa mano darbu. Mąstymas apie piešinį kaip apie komercinį produktą, visada nuslopina mano kūrybiškumą. Tačiau kartais negali to pakeisti ir tenka tuo užsiimti. Visgi, aš dažniau dalyvauju projektuose, kurie man pačiai artimi, pavyzdžiui, įvairių plakatų kūrimas patinkantiems koncertams, dalyvauti festivaliuose kaip kūrėja ar bendradarbiauti su man stilistiškai ir idėjiškai artimais menininkais.
Ramintos Juozapavičiūtės piešinys.
Paklausta apie pirmuosius darbus, kuriuos išdrįso pasidalinti, kūrėjo atsako: „Paauglystėje visada esi labai jautrus ir skaudžiai reaguoji į aplinkinių nuomonę. Tad savo darbais nelabai su kuo dalinausi, tą daryti pradėjau tik tuomet, kai ėmiau kažkiek rimčiau kurti. Tačiau esu atradusi puikią alternatyvą — piešiniais dalintis internete. Kažkaip internete jais dalindamasi jaučiausi mažiau įsipareigojusi, mažiau galvodavau apie tai, kad kažkas gali pasmerkti ar pasišaipyti iš mano kūrybos, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Mokyklos laikais visada žinojau, kad mokykloje parodžiusi savo piešinius būčiau likusi nesuprasta. Tuo metu neturėjau žmogaus, kuriuo pasitikėčiau, kad atskleisčiau savo idėjas ir fantaziją. Tiesa, mamai visada galėdavau parodyti savo piešinius. Ji visada palaikydavo mane, pakomentuodavo ir dažniausiai jai jie patikdavo, net jei ir nepiešdavau „mamoms priimtinų dalykų“, tokių kaip gėlės ir kiškučiai, o atvirkščiai — visada piešiau visokius monstrus ir pabaisas. Dabar dalintis savo kūriniais nėra didelės bėdos, kaip ir minėjau, dažniausiai dalinuosi savo piešiniais internete. Visada malonu išgirsti įvairiausią aplinkinių nuomonę apie mano kūryba. Kiekvienas stebėtojas įžvelgia vis kažką naujo mano darbuose, o tai visada mane labai nustebina ir įkvėpia mane naujoms įdėjoms.“
Ramintos Juozapavičiūtės piešinys.
Raminta šiuo metu užsiima iliustracijų kūrimu bei modelio darbu. Didžiąją laiko dalį dailininkė praleidžia kelionėse po neįprastas vietas ir šalis. Raminta pripažįsta, kad modelio darbas dažnai įkvėpia jos piešinius, o dažnai netgi atvirkščiai — jos piešiniai įkvėpia fotografavimuisi, kadangi fotosesijose dažnai tenka įsijausti į kažkokį vaidmenį. Būna, kad fotosesijose jai tenka vaidinti savo piešiniuose kuriamas būtybes, o piešimui ji dažnai semiasi įkvėpimo iš psichodelinio mados pasaulio. Raminta yra susikūrusi platformą savo piešinių dalijimuisi, kurią yra pavadinusi „Maivyda“.
„Maivyda — labai senas lietuviškas žodis. Visai netyčia jį atradau, analizuodama senus lietuviškus žodžius, ieškodama savo kūrybą įprasminančio slapyvardžio. Maivyda reiškia laumę, raganą. Peržiūrėję mano piešinius, šalia jų galite pamatyti ir įvairius tekstus. Šie tekstai atsiranda tuomet, kai norisi kažkurio kūrinio pratęsimo. Tai kaip ir burtas, užkalbėjimas prie iliustracijos. Bet kokia kūryba, mano nuomonė, yra savotiška poezijos forma, tad poetizavimas man artimas. Taip pat, labai mėgstu lietuvių kalbą. Dažnai bandau išgalvoti naujų žodžių darinių, nes lietuvių kalba labai tam palanki ir poetiška. Na, o kalbant apie mano piešinių stilistiką, galiu pasakyti, kad esu eksperimentavusi įvairiomis technikomis, bet artimiausia technika man yra tiesiog piešimas ranka tušo rapitografu. Vėliau spalvinu, eksperimentuoju su tekstūromis pasitelkdama kompiuterio pagalbą. Be viso to, dar mėgstu kurti rankų darbo knygutes su savo piešiniais. Tam pasitelkiu koliažo techniką.“
Ramintos Juozapavičiūtės piešinys.
Kaip jau Raminta minėjo, ji didžiausią norą piešti jaučia tada, kai tą daro savo malonumui. Raminta atvirauja, kad ją įkvėpia labai daug skirtingų dalykų: „Dažniausiai ir labiausiai mane įkvėpia raganos, magija, okultizmas. Į tai žvelgiu per savo prizmę ir interpretuoju savaip, kaip suprantu. Raganos man yra feminizmo, nepriklausomybės, išminties ir smalsumo pasauliui simbolis. Mėgstu mitologiją, ypač lietuvių, baltų kultūrą, nes tai yra mano šaknys, tačiau dažnai mane sudomina ir kitos kultūros. Kartais mane įkvėpia ir įvairių senovinių simbolių analizavimas, kuriuos vėliau panaudoju savo piešiniuose kaip maginius užkalbėjimus. Patinka seni, oldskūliniai siaubo filmai bei undergroundo koncertai, kuriuose sutinku daug įvairių veikėjų. Mėgstu domėtis, stebėti išskirtinius žmones, vėliau iš nuotrupų nulipdyti naujus charakterius ir savo piešinių istorijų veikėjus. Kartais žmonės tampa paslaptingais monstrais ir atvirkščiai.“
Raminta gali džiaugtis ne tik internetine erdve, kurioje nesunku rasti jos piešinius. Mergina yra surengusi bei dalyvavusi keliose parodose. „Tiksliai neprisimenu, kuri paroda buvo pirmoji, na nes pirmosios parodos buvo dar studijų laikais, kai organizuoti nieko nereikėjo, nes tai tiesiog buvo bendros studentų atliktų darbų parodos. Vėliau sekė darbų eksponavimai hosteliuose, kavinėse, tam irgi daug organizacinių gebėjimų nereikėjo, bet manau vertingos patirties vis tiek įgavau ir tš parodų metu. Rimtesnės parodos, prie kurių prisidėjau — neseniai vykusios „Artifex“ galerijoje Vilniuje (renginio akimirkas galite pamatyti čia) ir „Nyčės Ūsų“ galerijoje Kaune (renginio akimirkos čia). Nors šių parodų pagrindinė kuratorė ir organizatorė buvau ne aš, bet prisidėjau kabindama ekspoziciją ir komunikuojant dėl sprendimų, reikiamų dalykų parodos suorganizavimui ieškojimo ir t.t. Man tai labai patiko, nes jaučiausi prisidedanti prie kažko kas tau yra artima, kur tavo piešinius gyvai pamatys ir įvertins daugiau žmonių. Bendradarbiavimas su kitais kūrėjais visada labai įkvėpia ir suteikia naujų žinių, nes vienam visada sunkiau ir mažiau galimybių suorganizuoti savo asmeninę parodą.“
Ramintos Juozapavičiūtės piešinys.
„Manau, kad visi kūrėjai turi pasitikėti savo kūryba. Iš pradžių tikrai nedaug kas susidomi jaunu kūrėju ir jo darbais. Jeigu kūrėjo siekiamybė tapti atpažįstamu, įvertintu aplinkinių, tuomet iš pradžių jam tai bus tikrai nelengva. Sunku būna ir tai, kad kiekvienas kūrėjas visada yra labai savikritiškas, todėl būna sunku, bet, jei nebūsi savikritiškas netobulėsi. Aš neįsivaizduoju ką veiksiu ateityje, kadangi man labai sunku kažką planuoti ar svajoti, nes mano gyvenime viskas susiklosto taip, kad vis nutinka netikėčiausių dalykų, apie kuriuos net negalvojau. Štai, pavyzdžiui, visai neseniai tris mėnesius praleidau Kinijoje. Apie šitą šalį anksčiau visai negalvojau ir net nemaniau, kad ten apsilankysiu. Bet, bet kokiu atveju, tai buvo įdomi ir daug ko suteikianti patirtis. Tad aš tiesiog pasiduodu gyvenimo tėkmei ir naudojuosi galimybėmis, kurios atsiranda.“
Ramintos Juozapavičiūtės kūrybą galite rasti čia.
Enrikos Stanulevičiūtės nuotr.
Kuo gyvensiu 